Vidutiniškai lietuvio piniginėje galima rasti 57 eurus grynųjų pinigų. Daugiau negu vidutiniškai savo piniginėse turi prancūzas, suomis ar belgas, kurių vidutinės pajamos yra bent keturis kartus didesnės negu lietuvio. Tokius duomenis pateikia Europos Centrinis Bankas pernai metais paskelbtame tyrime, kuriame yra ir daugiau pastebėjimų, rodančių, kiek dar yra Lietuvoje galimybių mažinti grynųjų pinigų naudojimą žmonėms atsiskaitant už prekes ar paslaugas, juolab kad technologijos sparčiai vystosi ir atsiskaityti negrynaisiais pinigais yra ir bus dar greičiau ir patogiau negu buvo anksčiau.
Niekas nesiginčys, kad turėti pinigų piniginėje gyvenant Lietuvoje pravartu, tačiau ši suma, atsižvelgus į mūsų gyventojų vartojimo išlaidas ir tai, kad galimybių atsiskaityti mokėjimo kortele vietų skaičius vis didėja, turėtų būti gerokai mažesnė negu tyrime apskaičiuoti 57 eurai. Grynieji pinigai vis dar reikalingi apsiperkant turguose, mugėse ar mokant už paslaugas, kurias teikia individualią veiklą vykdantys asmenys: kirpėjai, statybų, automobilių remonto meistrai. Tačiau žmonės į turgų nevaikšto ir privačių asmenų paslaugomis nesinaudoja kasdien. Dar sudėtingiau pagrįsti įprotį pasiimti iš bankomatų pinigų ir jais atsiskaityti už prekes prekybos centrų parduotuvėse, degalinėse ar maitinimo vietose, kur galima atsiskaityti kortele ir kur atsiskaitymai grynaisiais pinigais vis dar sudaro didesnę visų atsiskaitymų dalį.
Žinoma, padėtis sparčiai keičiasi – populiarėjančios bekontaktės kortelės sudaro sąlygas mokėti už mažus pirkinius dažnu atveju greičiau negu mokant grynaisiais pinigais. Būtent atsiskaitymo už nedidelės vertės paslaugas ir prekes operacijos greitis yra žmonių vadinamas svarbiausiu geros mokėjimo priemonės privalumu. Įdomu, kad taip teigia ir įprastai mokantys už pirkinius kortelėmis, ir grynaisiais pinigais. Sutaupytas laikas naudingas ne tik pirkėjams, bet ir pardavėjams. Ateityje atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtros tempas labai priklausys nuo to, kiek dar spartės ir bus patogesnė atsiskaitymo operacija toliau populiarėjant ne tik bekontaktėms kortelėms, bet ir alternatyviems mokėjimo sprendimams.
Atsiskaitymų grynaisiais paplitimui didelę įtaką daro ir įpročiai. Turėti įpročių nėra blogai – dėl jų lengviau mūsų smegenims, nes kartojant reguliarų veiksmą nereikia ieškoti naujo sprendimo. Pakeisti įprotį sudėtinga, ypač jeigu to nenori pats įpročio savininkas. Vienas iš atsiskaitymų grynaisiais pinigais įpročio keitimo būdų – reikia įrodyti žmogui, kad jam patogiau mokėti negrynaisiais pinigais. Tai turėtų tapti sąmoningu pirkėjo pasirinkimu. Pirmiausia bendromis jėgomis reikėtų greičiau spręsti mūsų gyventojų išmaniųjų technologijų naudojimo atsilikimo nuo Vakarų ar Šiaurės Europos šalių problemą. Antra, kaip ir priimant daugelį sprendimų, labai svarbus masių efektas – t. y. jeigu tam tikrą įprotį keičia aplinkiniai, tikėtina, kad žmogus ims sekti jų pavyzdžiu. Ypač jeigu pritarimą tam rodo ir visuomenės autoritetai.
Kitas būdas keisti įprotį – sutrikdyti įprastų veiksmų seką – panaikinti prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo galimybę atsiskaityti grynaisiais pinigais. Tai drąsus kelias, nes pardavėjas rizikuoja prarasti tokiu sprendimu nepatenkintus klientus. Tačiau Lietuvoje veikiančių pavežėjimo ar trumpalaikes automobilio nuomos paslaugas teikiančių įmonių, atsisakiusių galimybės klientui atsiskaityti grynaisiais pinigais, sėkmės pavyzdžiai rodo, kad gyventojai gali keisti atsiskaitymo įpročius, ypač jeigu suteikiama vertinga paslauga. Bus įdomu stebėti, ar pasiteisins vieno populiaraus kavinių tinklo, nusprendusio visiškai atsisakyti grynųjų pinigų, sprendimas. Tačiau labai tikėtina, kad netolimoje ateityje jų pavyzdžiu paseks ir daugiau Lietuvos prekybininkų bei paslaugų teikėjų, o klientai tai laikys racionaliu pasirinkimu.
Žinoma, grynieji pinigai vis dar populiarūs klestint šešėlinei ekonomikai, todėl, kol jos mastas bus didesnis negu Vakarų Europos ar Šiaurės šalyse, tol atsiskaitymas grynaisiais pinigais išliks aktualus. Lietuvoje vis dar pajamas grynaisiais pinigais gauna ketvirtadalis asmenų ir tai yra vienas didžiausių rodiklių euro zonoje. Be to, Lietuvoje yra antra euro zonoje pagal didesnę negu 1 tūkst. eurų grynaisiais pinigais namie pinigus laikančių asmenų skaičių. Priešingai negu privatūs pardavėjai, valstybė turi daugiau galių elgtis drąsiau ir įvesti atsiskaitymo grynaisiais pinigais apribojimą sudarant tam tikrus sandorius, kuriuos lengva paslėpti šešėlyje. Pavyzdžiui, valdžia neturėjo sunkumų uždrausdama už perkamą žemę mokėti grynaisiais pinigais, tačiau siūlymas riboti atsiskaitymą grynaisiais, jei sandorio vertė viršija 3 tūkst. eurų, vis dar yra užstrigęs valdžios atstovų stalčiuose.
Tadas Povilauskas
SEB banko vyriausiasis analitikas
