Daug žadanti pradžia baigėsi niekuo
Tuo metu, kai visi choru kalba, kad Lietuvoje atlyginimai auga per lėtai, matome, kaip tvankiuose diskusijų kabinetuose dusinama galimybė užtikrinti nuoseklų gyventojų pajamų didėjimą, kuris pranoktų infliacijos tempą.
Štai prieš du mėnesius Trišalės tarybos posėdyje buvo sutarta, kad nuo 2019 metų minimalią mėnesio algą (MMA) reikėtų didinti nuo 400 eurų iki 420 eurų. Tai sudarytų apie 47 proc. dabartinio vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Aiškus ir konkretus žingsnis, kuris padėtų sparčiau didinti atlyginimus, mažinti šešėlinę ekonomiką bei didinti mokesčių surinkimą į biudžetą.
Tačiau vėliau prasidėjo vilkinimo procesas ir net toks neradikalus sprendimas įstrigo stiklainyje. Nuomonės išsiskyrė, nes darbdavių atstovai palaikė 420 eurų dydį, o darbuotojai – 450 eurų. Tuomet suspenduotas sprendimas buvo gausiai užlietas procedūrų ir nustatytų tvarkų, reglamentų marinatu.
Kol kas faktas yra tai, kad Trišalė taryba dėl minimalios algos nepriėmė jokio sprendimo, Vyriausybei pateikė atskirąsias nuomones, nors pagal reglamentą tai turėjo padaryti iki birželio 15 dienos. Po to Vyriausybė galėjo priimti savo sprendimą, tačiau to irgi nepadarė – grąžino klausimą svarstyti tarybai.
Interesų ir nepasitikėjimo įkaitai
Kažkodėl Trišalėje taryboje žlugęs mėginimas susitarti dėl 2019 metais taikytino minimalios mėnesio algos dydžio visiškai nenustebino. Pati Trišalė taryba kaip interesų koordinavimo institucija čia niekuo dėta – Europoje matome daug pavyzdžių, kuomet valdžios, profsąjungų ir darbdavių atstovai puikiausiai sutaria dėl principinių dalykų. Tai patvirtina daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių palaipsniui augantis vidutinis darbo užmokestis, nors pagal Phillipso kreivės teoriją galima būtų tikėtis ir spartesnio jo didėjimo, kadangi nedarbo lygis yra istoriškai žemas.
Deja, Lietuvoje bendradarbiavimą apsunkina totalinis vienų interesų grupių nepasitikėjimas kitomis. Profsąjungos įtaria darbdavius suokalbiu su valdžia už jų nugarų, darbdaviai kaltina samdomųjų darbuotojų organizacijas ekonominės realybės nepaisymu ir pernelyg dideliu reikalavimų apetitu, valdžia nenori pyktis su verslu, bet taip pat priversta galvoti ir apie rinkimus…
Trišalė taryba primena Abiejų Tautų Respublikos Seimą, kuriame vienas toks bajoras Čičinskas gali sušukti „neleisiu!“ ir sprendimų priėmimo procesą ištinka koma. Tada reikalas perkeliamas į Vyriausybę, kuri imasi skelbti galutinį MMA verdiktą. Tačiau juk Trišalė taryba ir buvo sugalvota kaip būdas išvengti sprendimo priėmimo biurokratizavimo ir politizavimo!
Didesnė alga suplėšytų vokelius
Prieš Trišalei tarybai patiriant fiasko dėtos viltys, kad MMA susiejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu ir „objektyvaus“ procento (nesvarbu ar 47,3 proc., ar 50 proc.) nustatymas išspręstų skirtingų požiūrių susikirtimo problemą. Beliktų tik sulaukti Statistikos departamento apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio ir patvirtinti vienintelį bei teisingą MMA dydį. Nepavyko… Ginčas tiesiog persikėlė į kitą areną – ką įtraukti, o ko neįtraukti į vidutinio darbo užmokesčio rodiklį, ar skaičiuoti MMA į priekį, ar atgal, t. y. pagal ateinančiais metais prognozuojamą VDU, o gal pagal šių metų ar net pernykštį VDU. Ir taip be pabaigos!
Mano nuomone, tas MMA procentas nuo vidutinio darbo užmokesčio apskritai pernelyg mistifikuojamas. Dažnokai skundžiamės, kad Lietuvos šešėlinė ekonomika yra viena iš didžiausių visoje ES, o atlyginimai vokeliuose sudaro trečdalį ar net 40 proc. viso darbo užmokesčio fondo. Deja, šį teiginį visiškai pamirštame diskutuodami dėl MMA. Jeigu iš tikrųjų yra taip, vadinasi, tikrasis atlyginimas yra gerokai didesnis negu Statistikos departamento skelbtasis, todėl ir MMA procentas nuo VDU turėtų būti kur kas didesnis! Juk minimali mėnesio alga yra ta, kurią darbdavys privalo mokėti neišsisukinėdamas, o faktinį atlyginimą sudaro oficiali ir šešėlinė dalis.
Sakote, tokiu atveju nukentėtų tie, kurie visą algą moka ne vokeliais? Taip, bet juk dėl to šešėlinės ekonomikos egzistavimo faktas nenustoja galios? Be to, giliau patyrinėjus, veikiausiai išsiaiškintume ir tendenciją, kad mokantys darbo užmokestį „baltai“ dažniausiai moka ir didesnius negu minimalius atlyginimus, t. y. jiems MMA reguliavimas nėra problema.
Kiek realiai turėtų augti alga?
Lietuva pagal MMA yra priešpaskutinėje vietoje Europoje. Sujungusi darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokas mus pralenkė net Rumunija. Estijoje alga siekia 500 eurų, Lenkijoje – apie 490 eurų, o kitoje kaimynėje Latvijoje – 430 eurų.
Kuriant orumo ekonomiką, kartu su kylančiomis kainomis turi kilti ir atlyginimai. Šiuo metu yra sudėtinga visiškai pažaboti kainų didėjimą, todėl darbo užmokestis ir kitos pajamos turi žygiuoti žingsniu priekyje, o ne įkandin. Juk gyvename augančios, o ne recesijos kamuojamos ekonomikos šalyje. MMA kėlimas yra viena iš pajamų didinimo priemonių. Solidžius atlyginimus gaunantys sostinės specialistai papildomų 30 eurų galbūt ir nepajustų, tačiau regionuose, kur gyvena daug mažas pajamas gaunančių žmonių, tai būtų didelė paspirtis.
„Baltai“, o ne vokelyje mokami atlyginimai galėtų paskatinti daugelį ekonomikos sektorių, ypač tuos, kurie veikia vien vidaus rinkoje. Kartu valstybės biudžetą pasiektų daugiau gyventojų pajamų mokesčio įplaukų, „Sodrą“ – draudimo įmokų. Atitinkamai atsirastų galimybė daugiau lėšų skirti pensijoms, gydytojų, mokytojų atlyginimams didinti.
Jovita Bazevičiūtė
SEB banko komunikacijos projektų vadovė
Komentaro autorius SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda
