Šią krizę Lietuva, kaip ir kitos Baltijos ir Šiaurės šalys, pasitinka daug stipresnė, labiau subalansuota ir geriau pasiruošusi atremti trumpalaikius ekonominius sunkumus. Tačiau ne visos valstybės pasinaudos unikalia galimybe išeiti iš šios krizės sustiprėjusios ir išsprendusios savo įsisenėjusias struktūrines problemas.
„Never let a good crisis go to waste“ arba neiššvaistykime gerų galimybių, kurias suteikia didelė krizė. Taip po Antrojo pasaulinio karo sakė britų premjeras Vinstonas Čerčilis, tuo metu dėjęs pastangas, kad būtų sukurta Jungtinių Tautų organizacija, padėsianti užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą. Panašiai būtų galima pasakyti ir apie šią krizę – jos sukeltas ekonominis šokas buvo didelis, bet jis sukuria ir nemažas galimybes išbristi sustiprėjus, sukurti konkurencingesnę, dinamiškesnę ir atsparesnę ekonomiką, bei išmanesnę ir harmoningesnę visuomenę.
Naujausioje „Swedbank“ Šiaurės ir Baltijos šalių verslo apžvalgoje išskiriami makroekonominiai, socialiniai, aplinkosauginiai ir viešojo valdymo rodikliai rodo, kad mūsų regiono šalys krizę pasitinka pasiruošusios daug geriau nei 2008-aisiais ir geriau nei daugelis Vakarų Europos šalių. Lietuva išsiskiria rekordiškai dideliu užsienio prekybos pertekliumi, subalansuotais valstybės finansais, maža privataus sektoriaus bei valstybės skola, nedidele infliacija bei stabiliu finansiniu sektoriumi.
Deja, tačiau vis dar gerokai atsiliekama nuo Šiaurės šalių pagal aplinkosaugos, socialinio įtraukimo bei viešojo valdymo efektyvumo rodiklius. Subalansuota ekonomika leidžia tikėtis švelnesnių globalios pandemijos ir karantinų sukeltų pasekmių. Tuo tarpu išskirtos silpnybės rodo neišspręstas įsisenėjusias problemas ir sufleruoja, kokias struktūrines reformas reikia įgyvendinti, siekiant išeiti iš krizės ne išsekus, o dar labiau sustiprėjus.
Dėl subalansuotos ekonomikos ir narystės euro zonoje Lietuva šiuo metu gali skolintis itin nebrangiai, o vidaus rinkoje kelių metų laikotarpiui gali pasiskolinti net ir už neigiamas palūkanas. Be to, tikėtina, kad Europos vadovų taryba netrukus turėtų pritarti pusės trilijono finansiniam planui, kuris nuo krizės nukentėjusioms valstybėms finansinę paramą skirtų ne tik paskolų, bet ir negrąžintinų dotacijų pavidalu.
Vis tik „Swedbank“ ekonomistų skaičiavimais, šiemet Lietuvos skola gali išaugti daugiau nei 4 milijardais eurų. Todėl net ir nemokant didelių palūkanų nereikėtų užmiršti, kad kiekvienas išleistas euras turi alternatyviuosius kaštus – jį galima įdarbinti geriau arba prasčiau. Šiuo metu jau reikia galvoti ne tik apie tai, kaip sušvelninti Covid-19 krizės pasekmes šiais metais, bet ir kaip išspręsti įsisenėjusias problemas bei sukurti ilgalaikį augimo potencialą.
Deja, didžioji lėšų dalis šiuo metu yra nukreipiama tik į gelbėjimą ir pasekmių švelninimą, per daug nesusimąstant apie tai, kaip gyvensime ateityje. Pavyzdžiui, laikinai didesnės socialinės išmokos ar laikinas GPM mažinimas ir NPD didinimas būtų vartojimo sustiprinimas tiek didinant gyventojų perkamąją galią, tiek gerinant jų lūkesčius. Tačiau tai būtų tik laikinas impulsas, galintis šiek tiek paskatinti darbo vietų kūrimą į vidaus rinką orientuotuose sektoriuose, bet nesukuriantis tvaraus klestėjimo potencialo.
Tiesa, laikinas dirbančiųjų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas iki 15 proc. besibaigiant „nuolaidos“ galiojimui paskatintų dar kartą susimąstyti, kodėl samdomi darbuotojai moka didesnį GPM tarifą nei kitokiu teisiniu pagrindu, bet tokios pačios kilmės pajamas gaunantys gyventojai. Tai būtų gera proga reformuoti gyventojų apmokestinimo sistemą ir galbūt pasiekti, kad samdomų darbuotojų mokestinė našta nepadidėtų ir pasibaigus krizei.
Lietuvos viešojo sektoriaus investicijos pastarąjį dešimtmetį sudarė apie 3,5 proc. BVP per metus. Tai yra mažiausiai tarp Šiaurės ir Baltijos šalių ir beveik dvigubai mažiau nei Estijos viešojo sektoriaus investicijos. Todėl naujasis Finansų ministerijos ilgalaikių investicijų ekonomikos skatinimui planas, kuriame numatyta papildomi 1,8 mlrd. eurų, yra sveikintinas.
Vis tik dėliojant ir perdėliojant ekonomikos skatinimo priemones verta atsiminti, kad BVP augimas nėra lygus BVP augimui. Pakeistas vamzdis ir pertinkuota siena savo funkcijų neatliekančiame pastate pakels šių metų BVP, bet nebeturės jokios įtakos kitų metų ekonomikos augimo potencialui ir visuomenės gerovei.
Taip, šiame ilgalaikių investicijų plane nemaža dalis lėšų numatoma skirti žmogiškojo kapitalo ugdymui ar ekonomikos skaitmenizavimui. Deja, ir Lietuvos, ir kitų šalių patirtis rodo, kad po „žmogiškojo kapitalo ugdymu“ gali patekti daugybė mokymų, veiklų ar net pramogų, kurios galbūt suteikia džiaugsmo, bet nesukuria ilgalaikės naudos nei tariamai besimokančiam asmeniui, nei valstybei. Ši krizė apnuogino daugybę švietimo sistemos ydų, nepasiruošimą mokyti ir mokytis nuotoliniu bei kombinuotu būdu.
Dar kartą galima prisiminti ir tai, kad EBPO vertinimu, ketvirtadalio Lietuvos moksleivių gebėjimai nepasiekia minimalios kartelės. Šie milžiniški finansiniai ištekliai turėtų būti nukreipi ir į, pavyzdžiui, pustuščių mokyklų transformavimą į užimtumo, laisvalaikio, sporto ar kultūros centrus, moksleivius išsiunčiant efektyviau ir sėkmingiau mokytis į šiek tiek toliau esančias, bet didesnes ir geresnes galimybes suteikiančias mokyklas.
Galbūt ši pandemija atslūgo ir artimiausiu metu nepasikartos, tačiau nusipirkus daugiau respiratorių ir kitų apsaugos priemonių nereikėtų galvoti, kad sveikatos apsaugos sistema jau tinkamai pasiruošusi tenkinti pažangios valstybės piliečių poreikius. Nemažai diagnostikos, konsultavimo ir gydymo parinkimo paslaugų galima atlikti ir nuotoliniu būdu, pasitelkiant skaitmenines technologijas, taip šiek tiek išsprendžiant kai kurias perpildytų didmiesčių sveikatos apsaugos institucijų problemas.
Be to, daug kam turbūt nekyla abejonių, kad privatus kapitalas efektyviau identifikuoja sritis, kuriose yra daugiausiai neišnaudotų galimybių ir kurios ateityje gali duoti didžiausios finansinės ir socialinės grąžos. Todėl greta visų ekonomikos skatinimo priemonių nereikėtų palaidoti ir kol kas labiausiai stringančios – paskolų garantijų.
Stebint pasaulines deglobalizacijos, tiekimo grandinės trumpinimo ir gamybos susigrąžinimo tendencijas, reikėtų svarstyti, kokios mokesčių lengvatos ar kitos priemonės galėtų padidinti Lietuvos patrauklumą šioje kovoje dėl plyno lauko investicijų, sukuriančių ilgalaikio augimo potencialą ir naujas gerai apmokamas darbo vietas.
Neįprasta krizė, apnuogintos problemos ir milžiniški finansiniai ištekliai sukuria galimybę, jei ne prievolę, pagalvoti ir apie ilgalaikę valstybės strategiją bei išskirtinumą. Kuo mes dar norime ir galime būti garsūs pasaulyje? Gal galime tapti moderniu rekreacijos, gydymo, sveikatingumo paslaugų centru? Gal visą valstybę galime paversti laisva ekonomine zona?
Ši krizė neturėtų tapti iššvaistyta galimybė. Finansiniai ištekliai turi būti nukreipti ne tik į trumpalaikį paklausos skatinimą, kuris metų pabaigoje išblės, bet išspręsti įsisenėjusias socialines bei struktūrines problemas, transformuoti ekonomiką ir pakelti ilgalaikį jos augimo potencialą.
Nerijus Mačiulis
„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
